Druskininkų versmių gydomosios galios buvo žinomos dar XVIII a.
1930 metais kurortą ėmė valdyti Lenkijos krašto ūkio bankas, o po metų nupirko Lenkijos iždas. Tuo metu susirūpinta centralizuoto vandentiekio sistemos įrengimu kurorte, nes, jam plečiantis ir garsėjant, kokybiško vandens tiekimas gyventojams, gydyklai, viloms tapo būtinybe. Buvo išgręžti pirmieji bandomieji gręžiniai, atliktos vandens cheminės analizės.
Informacijoje, pateiktoje sovietmečiu, pažymėta, jog projekte buvo numatyta išgręžti prie Ratnyčėlės upelio tris artezinius gręžinius, pastatyti vandentiekio siurblinę ir 35 metrų aukščio bokštą, kurio bako tūris 250 kub. metrų, nutiesti 8 kilometrus tinklų. Autoriaus teigimu, objekto statyba pradėta 1930 ir užbaigta 1932 metais, ir iki karo vandentiekis nebebuvo plečiamas.
Šią informaciją tenka kiek papildyti ir patikslinti. Iki tol Druskininkuose naudotas šachtinių šulinių vanduo, ne visiškai atitikęs kokybės reikalavimus, todėl kasmet jį tekdavo išsemti, o šulinius chloruoti. Nors kurorte veikė paviršinį Ratnyčėlės vandenį tiekiantys vandentiekos įrenginiai, šis vanduo buvo tinkamas tik kai kuriems ūkiniams poreikiams tenkinti. Lenkijos sveikatos komisijai susirūpinus modernaus vandens tiekimo ūkio steigimu, po ilgų derybų su Vandentvarkos institutu, projekto rengimas buvo patikėtas Vilniaus administracijos technikos tarnybos viršininkui inžinieriui A.Jenšovui. Projektas, kurį patvirtino Lenkijos vidaus reikalų ministras, o suderino Visuomenės apsaugos ministras, numatė per trejus metus įrengti vandenvietes, nutiesti vandentiekio linijas, pastatyti aukščiausioje kurorto vietoje bokštą.
Projektą įgyvendino J. Lempickio firma iš Varšuvos, turėjusi didelę patirtį, įgytą atliekant panašius darbus kituose kurortuose.
1931 metais buvo išgręžtas 300 metrų, o po poros metų – 330 metrų gylio šuliniai (tokiame gylyje vanduo turi labai stiprią mineralizaciją). 1930-1935 metais atnaujinti kurorto įrengimai, pastatyta naujų vilų, vasaromis Druskininkai sulaukdavo iki 10 000 svečių.
Iki 1936 metų centrinėje kurorto dalyje buvo paklotos vandentiekio linijos, išgręžtas apie 70 metrų artezinis gręžinys, iš kurio išgautas geros kokybės geriamas vanduo. Jis tenkino tuometinius Druskininkų kurorto poreikius. Pastatytas ir architektūriniu požiūriu išvaizdus vandens slėgio bokštas.
Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Leonas Peleckis – Kaktavičius. Versmių knyga. Lietuvos vandentvarkos ūkio raida, Vilnius: LVTA, 2008. p. 99 –100.
