Steponas Kolupaila (1892-1964)

NEMUNAS

 Prakeikta riba.

<…>
     Man toji vieta labai atmintina iš vienos labai rizikingos ekspedicijos uždraustu Nemuno ruožu, kuri pavyko tik iki šiai vietai: Varviškės nepa­siekiau. Kelionė buvo mano savo laiku aprašyta („Klaipėda“ lenkų nelaisvėje. Naujoji Romuva, 1931, 14 Nr., 332-335 pusl.); aktualesnes vietas čia pakartosiu.
     1930 metų Rugpjūčio mėn. 23 d. atplaukęs su savo bendradarbiais mažu valdišku garlaiviu „Klaipėda“ hidrometrinių tyrinėjimų reikalais iki Merkinės, gavau mūsų pasienio sargybos vadovybės leidimą pamėginti plaukti uždraustu Nemuno ruožu. Pernakvojom ties Uciechos dvareliu ir anksti rytą „išstartavom“ į rizikingą kelionę; mus visą laiką lydėjo 1 – 2 sargybiniai savo ruožų ribose. Toje vietoje, kur prasideda administracinė linija dešiniajame Nemuno krante, garlaivis sušvilpė, iškėlė baltą Susisieki­mo ministerijos vėliavą ir… pirmą kartą Lietuvos istorijoje perkirto už­draustą ribą.
     Mes visi buvom ant blikties; ūpas, suprantama, buvo pakeltas: plau­kėm nežinoma upe, be plano, be gairių, be tikro locmano, stengdamiesi glaustis prie savojo kranto. Lyg ekspedicija į džiungles, į negyvenamas dykumas, į neištirtą, pilną pavojų šalį.
     Dėmesingai sekame tą pavojų. Dešinysis Nemuno krantas (mums iš kairės, nes plaukiame prieš srovę) – mišku apaugęs, aukštas; matėm porą palapinių, bet sargybos nepastebėjom.
     Po pusvalandžio pasiekėm lenkų kordoną. Čia mūsų pasirodymas su­kėlė pirmą sensaciją: skubiai rengėsi kareiviai, jaudinosi karininkas, obser­vavo pro žiūroną. Nuo tos vietos du sargybiniai pradėjo mus lydėti kran­tu, vijosi kiek galėdami. Kitur, pamatę mus, sargybiniai slėpėsi krūmuose ir sekė mus, paruošę šautuvus.
     Po sustojimo Liškiavoje keliavom į Baltašiškes, ties Druskininkų ku­rortu. Nemunas čia staiga sukasi ir atskleidžia labai įdomų moderniško kurorto vaizdą. Mūsų atvažiavimas buvo labai įspūdingas. Lygiai aštuntą valandą Druskininkų parke pradėjo griežti orkestras; lyg tyčia mus sutikti. Seniai negirdėtas garlaivio švilpukas sujaudino kurortą. Parko takeliai, tiltas per Ratnyčią, estrada prie mineralinių versmių – prigužėjo žmonių. Mus sveikino, kažką šaukė; fotografas brido vandeniu, kad arčiau užfiksuotų pirmą gar­laivį ties Druskininkais. Bėgiojo kareiviai, jodinėjo per parko klombas kari­ninkai; mes nemanėm, kad esame to karininkų susirūpinimo priežastimi.
     Trumpai sustoję Baltašiškėse, išplaukėm toliau. Dabar mus lydėjo krantu, be kelių pėsčių kareivių, dar 4 – 5 kavaleristai. Aukščiau Druski­ninkų sala skiria Nemuną į dvi šakas, abi sunkias susisiekimui. Šliauždami dugnu laimingai persikrapštėm per seklumą. Lenkai to nelaukė: mūsų pa­lydovai atėjo į salos galą ir ten paliko. Tik kavaleristai perplaukė vandenį ir vėl skubėjo greta laivo, dailiai šokinėdami per griovius ir tvoras. Kai Nemunas susiaurėjo ir mes plaukėm arčiau kranto, įžiūrėjom du karininku ir vieną moteriškę amazonę; kiek toliau jojo du seržantu. Girdėjom, kaip moteriškė juokėsi ir siūlė karininkams laižybų, kad jie nepagaus lietuvių…
     Mūsų krantu mus taip pat lydėjo keliolika žmonių, ir jiems lietuviško laivo pasirodymas buvo nepaprasta sensacija.
     Ant aukšto mūsų kranto pamatėm Liepliūnų kaimą ir būrelį žmonių, išėjusių mus pasitiktų. Į krantą buvo atvaryta keliasdešimt karvių: mūsų ūkininkai turi pievas anapus Nemuno; lenkai neleidžia ten gyvulius palikti nakvoti, todėl mūsiškiai kiekvieną dieną varinėja gyvulius per Nemuną ir atgal.

Tarp Liepliūnų ir Girdašių kaimų užtikome seklumą, kurioje užkliuvome. Nemunas čia nepaprastai platus, bet visur nedaugiau, kaip 20 cm gilumo. Atėjo pagalbon vietos gyventojai, bet ir jų patarimai nieko nepa­dėjo. Žmonės sakė, kad tik ties lenkų krantu esanti gilesnė vieta. Ilgus mūsų mėginimus rasti kelią per seklumą ramiai sekė nulipę nuo arklių len­kų karininkai.
     Norėjau grįžti, nepasiekęs tikslo. Iš lenkų pusės iki tam laikui nema­čiau pikto noro sutrukdyti mūsų kelionę. Nutariau rizikuoti. Garlaivis pa­suko arčiau dešiniojo kranto. Bet… tuoj prasidėjo „karo veiksmai“. To len­kai tik laukė; jie buvo nustoję vilties mus „pagauti“.
     – Stokit, jūs peržengėt sieną!
     – Jokios mes čia nematom sienos…
     – Plaukit tuojau prie mūsų kranto!
     Ginkluotų karininkų įsakymams priešintis nebuvo prasmės. Liepiau plaukti į krantą. Garlaiviui pasisukus, lenkų sargybinis šovė; matyti manė, kad norime bėgti. Mes neatsakėm i šūvį – ginklo neturėjom. Mano ben­drakeleiviai, ypač sargybiniai, labai susijaudino: kam malonu eiti į nelaisvę. Nuraminau kitus, pažadėjęs visus apginti ir grįžti iš nelaisvės drauge; su­prantama, ir aš nebuvau tikras, ar laimingai pasibaigs ta istorija.
     Įsirėmėm į krantą, pririšom garlaivį. Prasidėjo pertraktaciįos: kas važiuo­ja, kur, kokiu reikalu, kiek žmonių, kiek karininkų… Paliko mus laukti tol, kol bus gautos vyresnybės direktivos. Vienas karininkas nujojo į Pervalko bažnytkaimį prie telefono, kitas su seržantais ir kareiviais pasiliko mus saugoti.
     Sėdėjome ant blikties ir laukėm likimo; vėliavos nenuleidome. Ūpas buvo pradžioje labai blogas, vėliau atsirado „pakaruokliško jumoro“.
     Po kiek laiko lenkai pasidarė mandagesni; išėjom į krantą apsidairyti. Labai norėjau nufotografuoti atminčiai mūsų „areštą“, bet tą griežtai už­draudė. Neleido mums nieko pranešti saviesiems, kas atsitiko. O mūsų sar­gybiniai šaukė per Nemuną, klausė, ko laukiame.
     Ant aukšto kranto už Nemuno plačios vagos susirinko žmonių, be­ne du kaimu. Mums padrąsinti ar užuojautą pareikšti jaunimas sugie­dojo himną.
     Nuo 12 val., kada mus sulaikė, bėgo laikas, sėdėjom be darbo ir nuobodžiavom. Turėjom laukti komisijos iš Gardino, o ją, dėl sekmadie­nio, sunku buvo surinkti. Paruoštų pietų nevalgėm; nutarėme laukti, kol išplauksime toliau. Mūsų virtuvės kvapas erzino mus sergėjusio karininko uoslę; jis prisipažino, kad nepusryčiavo, sušlapo plaukdamas per Nemuno šaką ir „badavo“ kartu su mumis.
     Į mūsų krantą nusiuntė vieną vietinį žmogų, neva maisto atvežti; atgabeno… degtinės; geraširdžiai mūsų ūkininkai tokiu „ginklu“ norėjo mums padėti!
     Pradėjo temti.
     Įdomi vieta, kur mes pakliuvome nelaisvėn. Nemuno slėnis dešiniajame krante čia nepaprastai platus; matyti, čia buvo didelė kilpa ar ežeras. Plačios pievos ir balos žinomos Raigrado vardu. Yra didelis M. K. Čiurlionies tuo vardu paveikslas: netoli nuo šios vietos jo tėviškė. Prof. V. Krėvė-Mickevičius surinko keletą dzūkiškų padavimų apie Raigrado miestą (Tauta ir Žodis, Kaunas 1923, l tomas, 129-135 pusl.): čia įgriuvęs į žemę pasakingas „dzidelis“ Rojaus miestas, už žmo­nių nuodėmes; kartais girdėti iš po žemės bažnyčių varpai… Prieš pasau­lio galą tas miestas vėl iškilsiąs į viršų… Realesnis atrodo padavimas apie didelį ežerą, kuris „atčeravotas“ nuėjo į Nemuną; žinių apie ežerų staigų nusekimą randame mūsų hidrografijos istorijoje.
     Vakare pradėjo lyti. Po gražios ir karštos vasaros dienos atėjo staigi „tropikiška“ audra. Sutemus, automobiliu atvyko „teisėjai“. Pakviečiau at­vykusius į garlaivio kajutę: audra jau įsismagino. Lijo, žaibavo, griovė taip, lyg būtų atėjęs pasaulio galas ir užkerėtas Raigradas pradėjęs kilti iš požemių…
     Mažutėje kajutėje ėjo „teismas“. Septyni ar aštuoni teisėjai, aukšti valdininkai ir karininkai; pirmininkavo – Gardino storastos pavaduotojas; kaltinamasis – aš vienas, bet kartu advokatas ir… prokuroras. Man buvo inkriminuotas peržengimas be vizos „valstybinės sienos“, matavimai be leidimo ir „juodoji magija“ – fotografavimas.

Paaiškinau mūsų kelionės ir tyrinėjimų tikslą; nustebau dėl draudimo fotografuoti – tai leidžiama visame kultūringame pasaulyje, to nelaikau nusižengimu, be to, ir fotografuoti iš garlaivio visai neįdomu, kada iš mū­sų aukšto kranto daug toliau matyt į „slaptą“ zoną, kaip iš upės. Iš savo pusės pareiškiau pretenzijų dėl beprasmiško mūsų taikingos ekspedicijos sulaikymo, dėl teisės plaukioti savais vandens keliais. Ypatingai protesta­vau prieš šaudymą: plaukėm atvirai, nesislėpdami; visi buvom ant blikties; įsakymą plaukti į krantą išpildėm. Kam reikėjo šaudyt į beginklius žmo­nes ir vaikus? (mat, su manim keliavo mano duktė, tada dar pirmos klasės gimnazistukė). Dėl to „vaikų šaudymo“ visokiais būdais teisinosi mus su­laikę karininkai: gal, sakė, laivo šarvuotose kajutėse pasislėpė ginkluoti ka­rininkai su kulkosvydžiais ir minosvydžiais, o ant blikties, kaip taikinys priešo kulkoms, palikti vaikai… Be to, girdi, kariškiai neturį kito įspėjamo ženklo, kaip šaudymas.
     Supratę visą mūsų sulaikymo nelogiškumą, lenkų valdžios atstovai pareiškė man apgailestavimą dėl įvykio. Pasiteisinimui vartojo argumentus pasikartojančio neva lenkų karo lėktuvų apšaudymo ir tiesioginio kontakto tarp vietos sargybų stokos. Kai iš vakaro mūsų sargyba per Nemuną įspėjo lenkus, kad plauks garlaivis, tas pranešimas iki kitos dienos ryto dar nebuvo pasiekęs sargybų vadovybės.
     Mums buvo pasiūlyta laisvai plaukti toliau, kad ir nesilaikant kai­riosios upės pusės, nes kitaip plaukti visai neįmanoma. Tuo leidimu nu­tariau nesinaudoti ir tai pareiškiau lenkams.
     Mūsų derybos trūko kokią valandą ir pabaigoje ėjo visai kitokiu tonu. Tuo tarpu audra praūžė ir mūsų teisėjai atsisveikino. Palikom vieni ir vėl laisvi. Savo laisvei pabrėžti mūsų „Klaipėda“, nežiūrint tamsos, lie­taus ir pavojingo kelio, perplaukė per Nemuną ir sustojo nakvynei prie „savo“ kranto. Taip, po aštuonių nelaisvės valandų, grįžome iš „okupa­cijos“ dideliam mūsiškių džiaugsmui.
     Labai anksti rytą išplaukėm atgal; dabar niekas mūsų nelydėjo, niekas nesekė; „prakeiktos ribos“ gyvenimas sugrįžo į normą.
     Iš 45 „uždraustų“ kilometrų praplaukėm 28,5; iki Varviškės liko dar 16,5 km. Jei neskaityti patirto nemalonumo, pamatėm daug įdomaus; nau­ją upės ruožą, kitus žmonių santykius, kitus vargus. Įsitikinom, kad prie esamų santykių joks vandens kelio naudojimas negalimas. Supratome, kodėl čia daug kartų buvo apšaudomi mūsų sieliai, plaukę iš Šventojansko, iš Baltosios Ančios, kodėl būdavo įvairių nesusipratimų su mokesčiais už plukdymą.
     Po dvejų metų mūsų sargybos sulaikė lenkų garlaivį, kuris plaukė su ekskursija iš Gardino į Druskininkus; kelias valandas tupėjo laivas vi­dury Nemuno, kol jam buvo įsakyta grįžti atgal. Ir iki šiam laikui nieks dar to ruožo neperplaukė; neatlikta čia nė vieno debito matavimo; tai ateity sudarys labai jaučiamą spragą Nemuno tyrinėjimuose, o kiek nuostolių tu­rime dėl beprasmiško uždarymo to 45 km upės ruožo!

Druskininkai

     Žemiau Mizarų kaimo, kur į Nemuną įteka nedidelė Bilsa, arba Bilsinyčia, Nemunas daro staigų vingį į dešinę; giliuoju slėniu čia įteka Avirys, arba Avirnyčia. Už posūkio – gražus pušynas ir Druskininkų kuror­to parkas; kairiajame krante yra Baltašiškės kaimas. Pro Druskininkų par­ką teka Ratnyčios upelis, žemiau kurio Nemunas vėl suka į kairę, į senąją linkmę. Nemuno dešiniajame krante, aukščiau Ratnyčios žiočių, yra sūrios versmės, gal menkesnės, kaip Birštone, bet plačiai išgarsintos. Jos ir pa­darė kurortui pradžią.
     Tikrai šis miestelis turėtų būti vadinamas Druskininkėliai, ar Mažieji Druskininkai, todėl, kad Didieji Druskininkai yra žemiau Merkinės – da­bar nedidelis kaimas dešiniajame Nemuno krante.

Sūrios versmės buvo ūkininkams žinomos seniau, bet gydytis sūriu vandeniu pradėta tik praeito šimtmečio pradžioje. Vilniaus Universiteto chemijos profesorius Ignas Fonberg’as 1835 metais paskelbė Druski­ninkų mineralinio vandens sudėtį. Tik tada atkreipė dėmesį gydomosios to vandens savybės: seniau mėginta iš jo virti druska; tai, aišku, neišsi­mokėjo. 1837 metais rusų valdžia paskyrė lėšų kurortui steigti ir iš men­ko kaimelio su 6 neturtingų ūkininkų trobomis per keliolika metų išaugo didelis ir gražus miestelis su bažnyčia, kurhauzu, viešbučiais ir daugybe vasarnamių. Gera propaganda už palaikymą savo gamtos turtų paveikė inteligentus, kurie pradėjo gausingai rinktis vasaros poilsiui, ne tik gydytis, į naują panemunės kampelį. Lankymas Druskininkų pasidarė labai populiarus: čion važiavo diduomenė, menininkai, mokslininkai, jaunimas; Drus­kininkus dar daugiau išgarsino gyvas visuomeninis bendravimas: pakanka nurodyti, kad tame kurorte buvo leidžiamas specialus literatūros žurnalas „O n d y n a Druskienickich z r o d e l“; 1844, 45 ir 46 metais išėjo po 8 sąsiuvinius; redagavo Ksaveras Wolfgang’as, spausdino Gar­dine. Atsirado plati literatūra apie Druskininkus, jų vandenis ir jais gydy­mą. Druskininkai įėjo madon.
     Iš senos literatūros apie Druskininkus nurodysiu tik du mažmožiu. 
     1853 metu pavasary, dėl aukšto Nemuno potvynio, sumažėjo minera­linio vandens sūrumas. Kurorto komitetas slaptai, naktimis, barstė į šuli­nius atvežtą iš Pinsko druską. Nors tą dementavo, bet visuomenėje buvo skleidžiamos baisios žinios, kad dėl žemės drebėjimo Neapolio karalystėje ir Mažojoje Azijoje versmės nuseko ir vanduo įgijo kenksmingų savybių; tie gandai pasiekdavo laikraščius ir turėjo aiškų tikslą pakenkti populiariam kurortui, kuris vyliojo kitų kurortų lankytojus.
     Kai žmonės įsitikino, kad sūrus vanduo gydo, pradėjo vartoti išvirtą iš jo druską namie, vengdami lankytis kurorte. Suinteresuoti gydytojai ra­do pacientams įtikinti labai įdomų argumentą: virinant mineralinį vandenį nyksta „elektriška-galvaniška jėga“, kuri jungia elementus; paleista į vandenį druska sudaro su ja tik paprastą tirpinį. Paslaptingo radioaktingumo tada dar nežinota.
     Druskininkų miestas turi dabar apie 1000 nuolatinių gyventojų, o va­sarą susirenka kartais iki 15000 svečių. Be mineralinių versmių parke ir vonių, Druskininkai turi čia pat puikų pušyną ir labai gerą pliažą: kiek aukščiau kurorto Nemune yra sala (per vidurį kurios eina „prakeikta riba”); dešinioji Nemuno šaka visai sekli ir sudaro puikias sąlygas maudy­tis ir kepintis saulėje. Pliaže pastatyta estrada orkestrui, kuris čia links­mina sveikus vasarotojus. Kitas orkestras groja parke: jis guodžia ligonius.
     Didelis dabartinių Druskininkų trūkumas – uždarytas Nemunas: se­niau kurortą maitino Suvalkijos ūkininkai; dabar jie su pavydu žiūri per Nemuną. Jaunimas mėgina plaukioti Nemunu baidarėmis, bet sargyba se­ka, kad kuris neperžengtų upės vidurio. Teko girdėti, kad į Druskininkus kartais atvyksta Lenkijos maršalas J. Pilsudskis, kuris pro vasarnamio langą mėgsta gėrėtis užnemunės reginiais.
     Druskininkų vienabokštė baltų plytų bažnyčia matoma iš tolo; šiaip visas miestelis paskendęs medžiuose; iš Nemuno matyti tik keletas namų ir dalis parko. Ratnyčios žiotyse įrengta vandens matavimo stotis.
     1841.III.23 arti Druskininkų įvyko nepaprastas potvynis, kuris padarė kurortui nemaža nuostolių: pratrūko Salatų ežeras, vanduo išsiliejo į Rat­nyčios upelį, išrovė daug medžių, sugriovė Ratnyčios miestelio sinagogą, 18 namų ir Druskininkuose — tiltus, kioskus ir t. t. Ežeras visai išnyko ir jo dugne tais pačiais metais sėjo grikius.

Čia skelbiami tekstai paimti iš Steponas Kolupaila. Nemunas. Kaunas, 1940, p. 77- 84.