Rimties ir susikaupimo dvasia plevena Druskininkų pušynuose ir Nemuno pakrantėse, kur aukštos ir tiesios it žvakės pušys mąsto arba tyliai ošia amžiną, paslaptingą ir iškilmingą Būties giesmę, kur lietuviška žemė saugo gerojo genijaus – M.K.Čiurlionio – žingsnius, kur tiek daug noro, troškimo ir pasiryžimo visą save pašvęsti gėrio ir grožio pergalei. Tokioje aplinkoje, tokioje sudvasintoje atmosferoje ir žmonės negali būti blogi.<….> Kol kas aš teturiu dvi vietas, kur norisi sugrįžti – tėviškė ir Druskininkai.
Poetas Justinas Marcinkevičius, 1968-08-28, iš Druskininkų “Dainavos” sanatorijos atsiliepimų knygos.
