Eliza Ožeškienė (1842-1910)

PASKUTINĖ MEILĖ

     Čia skelbiamas tekstas paimtas iš 1931 m. Kaune išleistos lietuvių kalba E.Ožeškienės apysakos „Paskutinė meilė“. Druskininkų miesto muziejuje saugomi abudu šios knygos tomai. Vertėjai – Sofija ir Stasys Dabušiai. Kodėl S. Dabušiui, buvusiam J. Jablonskio sekretoriui, 1920-21 m. ir 1927-38 m. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinių kalbos taisytojui (4, p. 102), parūpo lenkų rašytojos kūrinys? Iš dalies į klausimą atsako I tomo 2-oji išnaša, aiškinanti originale įvardintą mineralinių vandenų miestelį D***:

     Tai dzūkiškų „Druskinįkų“ gydykla, nėrėpų, bekliovių lenkpalaikių užgrobta su mū­sų Seinais, Gardinu ir sostine Vilnium. Man to smagiau versti šita lenkuojančios, bet Lietuvos žmones mylinčios rašytojos apysaka, kad aš šalia Druskininkų išaugau (5 kilom., nuo mano gimtųjų Vilkanastrų, Leipalingio v.), juos daž­nai vasaromis lankiau ir gėrėjausi jų gražu­mynais, Nemunu, pušynais, vasarnamiais ir į juos iš tolimų pasviečių sumanančiais įsišvietusiais, žibančiais ponais.
     
„Paskutinės Meilės“ apysakos vyksmas kaip tik vyksta Druskininkuose. Druskininkai po Vil­niaus gražiausias Lietuvos miestelis!
     
Stasys Dabušis.

     Prieš keleris, kas būtų užsimanęs paregėti Arabų smiltynę mažyčiais bruožais, tam būtų užtekę perkeliauti vidurvasarį kelias, einąs iš panemunės miesto Gardino mineralinius vandenis Druskininkų miestely. Tatai buvo vos šešių mylių atokumas, bet jo nukeliavimas keliauninkui galėjo atrodyti amžinybė; platus, geltonas nuo gilaus smėlio kelias driekėsi lygiai, vienodai, retais sukernėjusiais pušelių brūzgynais.
     Tik kur ne kur kokis dvarelis arba pilkais guotas sodžiaus trobų, mestas į erdvę, nuspalvintas liūdną vienodumą; kartais vietoj žemų krūmų, papuošdavo kelią laibas, švarus ir retas miškelis – pūstelėdavo valandėlei kvapais ir atgaju ir dingdavo, vėl pavesdamas globoti keliautoją bergždžiomis smiltimis, sudarančioms kartais kalvas ir net aukštokus kalnus, į kuriuos rezgantis dar sunkiau būdavo arkliams, dar liūdniau ir nuobodžiau pakeleiviui.
     Tačiau šitą liūdną, nuobodų ir vargų kelią kas vasara keliaudavo aibė vežimų – didesnių ir mažesnių, turtingesnių ir nuskurdusių. Minios keliauninkų, atvykstančių iš atokiausių šalių, nekantriai vilkdavosi per smiltingus plotus, mušdamies į garsią sveikinama galybe vietovę.
     Vietos su mineraliniais vendenimis iš pradžių būna paprastai tik gydomosios įstaigos; į jas veržiasi ligonys, kaip sako vienas kitas, gero – sveikatos. Prašokus trumpam laikui, tie besveikačiai, susirinkę į vieną daiktą, pasijutę atgauną “didžiausią savo labą”, pradeda linksmintis, tai yra telktis į draugijas, šokti, drauge važinėti, jodinėti ir vaikštinėti, mylėtis, vesti ir tekėti. Pamažu sveikinamųjų vandenų garsas pasklinda drauge su tų įvairių pasilinksminimų garsu. Jei gali smagintis paliegėliai, dėl ko gi neturėtų pasismaginti ir sveikieji? Taigi ir tie, kuriems jokioj ligoj niekados nebuvo išbalęs veidas, traukia, keliauja į mineralinius vandenis! Pamatyti ko nors ir pasirodyti patys, pašokti ir pavaikščioti – o gal… o ką, jei atsitiks geras šansas!…vesti arba ištekėti! Ir štai iš Žiemių, iš Pietų, iš Vakarų ir Rytų liūliuoja pulkai keliauninkų – ligotų ir sveikų. Perdaug nupliupėję ir perdaug sulysę; silpnaplaučiai ir su geliamais kojų kaulais; karštligiškai trokštą naudotis gyvenimu ir tie, kuriems boste nusibodo gyventi; su perpilnomis kišenėmis ir su melancholiška jų tuštuma, – visi mauna į mineralinius vandenis – o išganingi jųjų šaltiniai, įvairiausiomis priemonėmis, gydo tas visas sveikų ir paliegėlių ligas. Deja! tiktai vienos negydo – smagenų nevaisingumo!… O kai šitaip kas metai gausios minios ima pas mineralinių vandenų versmes gydytis ir pramogauti, tai ir rimti protai kartais susidomi šituo visuomenės gyvenimo reiškiniu, ir užsijaudo pažvelgti į lengvą pažiūrėti žmonių vilnį, kurios gylėje betgi, kaip ir kiekvieno visuomenės santykio gylėje, tūno sopuliai ir meilės, ir peteliuškių pavidalais aprengtos karčios arba rimtos tiesos. Taigi paskui falangą vaikančiųsi kūno sveikatą arba lengvą pasilinksminimą atsiranda galvotojų – žmonių širdų ir visuomenės reiškinių tyrėjų; paskui šituos dar atvyksta meno vaidilų, poėtų – gausiai susispietusiems žmonėms barstyti po kojų grožio perlų ir iš karštų kvėpavimų, dvelkiančių paprastai nuo minių, semtis įkvėpimo naujiems kūrinių kūriniams. Iš visų šitų gaivalų sudėtos draugijos pas mineralinius vandenis verda įvairiaraščiu gyvenimu – ir kaip visur tarpu žmonių, ir taip ir jose, arčiau įsižiūrėjęs, pastebėsi negalavimą ir sveikatą, išmintingumą ir kvailumą, džiaugsmą ir nusiminimą.

Elzė Ožeškienė. Paskutinė meilė. Apysaka sugebantiems giliai jausti ir protauti. I tomas, 1867 m.