Prie Ratnyčios žiočių Nemunas savo vingiu apsupa DRUSKININKŲ miestelį, kuris dėl savo gydomų vandenų taip nupelnytai pagarsėjo. Tasai mažas, ant panemunės smėlyno išsidraikęs miesčiukas jau tryliktame šimtmety buvo žinomas kryžiuočiams: nes kurio gi mūsų šalies kampo būtų nepastebėjusi jų gobši akis? Jau tuomet čia buvo medinė pilaitė jų užpuolimams atsiginti. Henrikas Plotzke Vyteniui (1312) ir Teodorikas Elner Kęstučiui (1378) viešpataujant ugnimi ir kardu buvo aplankę šiuos kraštus. Sūri čionykščio vandens savybė buvo žinoma nuo seniausių laikų; tai rodo Druskininkų vardas, vokiškai Saltzeinike, nes lietuvių žodis druska ir vokiečių -Saltz tą pat reiškia. Tačiau per ilgus amžius tos vietos buvo apleistos, nes pas mus nebuvo papročio naudotis šalia gulinčiais gamtos turtais. Verčiau naudojomės jais užsieniuose.
Tik 1826 m. Lenkų Karalystės vyriausybės pasiųsti Ulmanas, Vansavičius ir Liachnickis aplankė Druskininkus mokslo tyrimų tikslais. Jiems terūpėjo mineraloginiai turtai, labiausiai surasti druskos. Tad ištyrę čionykščių versmių vandenį ir neradę druskos daugiau kaip vienos šimtinės procento, truputį pagręžė žemę ir išvyko, pateikę apie Druskininkus iždo ministeriui nepalankų pranešimą.
Į gydomą šių vandenų savybę atkreipta dėmesio vos prieš dvidešimt kelis metus. Visuomenei yražinomi šviesių gydytojų veikalai, kurie sukėlė visų susidomėjimą. Iš pradžių mažai, paskui labiau, pagaliau gausingai imta važiuoti šičion vasaros mėnesiais. Ligoniai vyko pasigydyti, sveikieji pasilinksminti ir nurimti nuo naminių rūpesčių.
Paskutiniais laikais kasmet čion atvyksta daugiau kaip šimtas šeimynų iš Lietuvos, Podolijos, Valuinės ir Lenkijos, ir visi randa mediniuose, bet erdvuose namuose ne vien pakankamą ir patogią, bet ir puikią pastogę. Prieš kokius dešimt metų pastatyta graži bažnyčia patenkina krikščionių sielų reikalus; ligoti ir neturtingi žmonės dykai gydomi ir, be to, iš aukų turi nemokamus butus. Keliasdešimt vonių numerių, su vyriausybės kontrole ir puikiu patarnavimu, teikia gydomų gamtos geradarysčių; vandenį į vonias atvaro siurbliai, arklių jėga varomi, kaip malūnas. Gražūs, nors mediniai rūmai, su didele sale, naudojami klubui ir resursui, kuris čia įvyksta keturis kartus savaitėje. Patogus teatras įgalina Vilniaus dramos artistus atvykti čion vaidinti, juoba, kad butas artistams duodamas dovanai. Vaistinė, restoranas, knygynas ir daugybė krautuvininkų atvyksta iš Gardino; tyčia įrengtas paštas palengvina korespondencijos gavimą; policijos valdininkas rūpinasi gyventojų saugumu; – – vienu žodžiu, svečias ras čia visa savo patogumui ir malonumui; laimingas, jei, turėdamas tiek malonumų, dar skaitosi ir sveikųjų kategorijoje!
Druskininkams išplėtoti ir juose gyvenimui sužadinti daugiausiai pasidarbavo daktaras Jonas Pileckis. Čia visur matyti jo veikli ranka, jo galvos sumanymai, jo širdies įkvėpimas. Galima sakyti, sukurdamas Druskininkus, į jų istoriją įpynė savo vardą. Palikuonys pasididžiuodami prisimins jo vardą, kaip kraštui naudingą.
Nuo Druskininkų nubėgęs daugiau kaip mylią pirma į vasaros rytus, paskui į rytus, pagaliau mesdamas vingį į vakarus, Nemunas atplaukia prie mažo LIŠKIAVOS miesčiuko, esančio kairėje, arba lenkų, pusėje. Pakelyje priima iš dešinės pusės mažą ŠNURKOS ir didesnį VIERŠUSTANĖS upelį*, iš kairės – – porą mažų upokšnių. Liškiava stovi puikioje vietoje; pirmiausia ant kalno pasirodo akmens pilies griuvėsiai; Teodoras Narbutas laikė ją esant kryžiuočių Neuenpille ir manė ten įvykus Mindaugo krikštą.
Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Vladislovas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių.
