Gintaro Dumčiaus vitražų, tapybos ir piešinių paroda „Pradžia“

Iki birželio 22 dienos Muziejuje eksponuojama Gintaro Dumčiaus vitražų, tapybos ir piešinių paroda „Pradžia“.

Parodoje „Pradžia“ eksponuojama dailininko, vitražisto, Lietuvos dailininkų sąjungos nario Gintaro Dumčiaus piešiniai, akvarelės, tapyba, vitražų projektai iki 2000 m.

Gintaras Dumčius gimė 1960 m. gegužės 27 d. Vilniuje. 1978 m. baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą. Vienerius metus lankė Vilniaus dailės mokyklą, piešimo mokėsi pas italų kilmės dailininką Vytautą Juozapą Pečiuką Pečiukonį (1926–2013), dar vadinamą Agnus Elegru,  o vėliau piešimo ir skulptūros privačiai pas jo mokinį Eimantą Stankevičių-Eimont Bronzini (1958–2018). 1978–1983 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), Vaizduojamosios dailės fakultete, vitražą (vadovas prof. Algimantas Stoškus) ir institutą baigė, įgydamas Monumentaliosios dekoratyvinės dailės (vitražo) dailininko specialybę. 1983–1993 m. dirbo Klaipėdos kombinate „Dailė“ dailininku vitražistu. Yra išlikusių to laikotarpio darbų Žemaitijoje: Klaipėdoje (Kopos), Skuode (Kalvos), Gargžduose (Konstrukcijos), Mosėdyje. 36 kvadratinių metrų 5 dalių  vitražas Vėjas (1985) buvo sukurtas ir įgyvendintas Klaipėdos kelių valdybos pastato interjere (archit. Zigmas Rutkauskas). Vėliau, apsigyvenęs Druskininkuose, dėstė piešimą, kompoziciją Druskininkų dailės mokykloje. Tuo metu intensyviai kūrė vitražus Druskininkų architektūrai – visuomeninių pastatų interjerams:  Eglė ir Žilvinas sanatorijos „Eglė“ administraciniam pastatui (1987),   Kaleidoskopas tos pačios sanatorijos kultūros centrui (1988), kavinei (1988, realizuotas), Žemė Druskos kambariui; Baltos konstrukcijos, Mėlynos konstrukcijos ir dekoratyvūs vitražai UAB „Galia“ kavinei (1992); Geltonos gėlės banko „Hermis“ Druskininkų skyriui (1991); augalinių motyvų dekoratyvūs vitražai Miško muziejui „Girios aidas“ (1992–1993); spalvoto stiklo su veidrodžiu vitražas (Atspindžiai, archit. V. Gilius) Druskininkų „Elektros tinklų“ baseinui (1998), vaikų darželiui  „Drobė“ Viečiūnuose vitražus: Laikas ir Vaiko sapnai.  Gintaro Dumčiaus vitražai papuošė nemažai privačių erdvių: Dekoratyvinis (Trakai, 1986),  Jūra (Klaipėda, 1996), Laiko kaita (Druskininkai, 1996, archit. Sigitas Kuncevičius), Pilnatis (Alytus, 2001 m., archit. Alvydas Šeibokas), ir kitur.

Gintaras Dumčius nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Dailininkas nuo savo kūrybinio kelio pradžios 1983 m. suprojektavo ir pagamino daugiau kaip 70 autorinių vitražų visuomeniniuose ir individualiuose objektuose Lietuvoje bei užsienyje. Išskirtiniai darbai: suprojektuoti vitražaiKlaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčiai(archit. Ričardas Krištopavičius irAdomas Skiezgelas): 1994 m. Optiniai kryžiai Zakristijaiir  Švč. Trejybė altorinės dalies viršui; 1996–1997 m. Diena. Naktis.(10 langų) bažnyčios altorinei daliai ir šoninėms navoms; 1998 m. pakabinamas vitražas Nukryžiavimas virš Altoriaus. Iš jų realizuotas tik vitražas Švč. Trejybė, sumontuotas virš pagrindinio Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus.   

 2010 m. dailininkas buvo pakviestas sukurti vitražus po gaisro tvarkomai karališkosios šeimos dvaro bažnyčiai  Finca Cañaverosa, Kalasparoje, Mursijoje, Ispanijoje. Šiai bažnyčiai 2011–2012 m. G. Dumčius sukūrė šešis 70 cm skersmens vitražus: Nojaus laivas; Kristaus drobulė; Švč. Trejybė; Žuvis ir duona; Amžinybės ratas; Legenda apie paukštį;  ir virš pagrindinio įėjimo metro skersmens vitražą Laiminantis Kristus. Visi vitražai buvo realizuoti.  

Menotyrininkė Nijolė Nevčesauskienė straipsnyje „Nepriklausomybės laikotarpio vitražų meniniai aspektai“, spausdintą albume „Šviesos architektūra“ (2020, išleido Lietuvos dailininkų sąjunga) vitražo dailininką Gintarą Dumčių (…) priskiria dailininkų kartai, kurie skirtingai kūrybiškai suvokė temų, abstrakcijų reikšmę, transformavo meninės kalbos įvairovę, įtraukdami tapybines, grafines, skulptūrines raiškas ir kūrybos principus. Toje pačioje publikacijoje dailėtyrininkė Gintaro Dumčiaus kūrybą apibūdina kaip  „įspūdingas konstruktyvistines kompozicijas“  kuriantį  menininką, meistriškai išnaudojantį „statišką vitražo karkaso grafiškumą ir konstruojantį kompozicijos piešinio, spalvų ekspresyvumą“. Algimantas Mačiulis monografijoje „Dailė architektūroje“ (2003, Vilniaus dailės akademijos leidykla) rašo: „Gintaro Dumčiaus vitražuose vyrauja stilizuota augalija, figūriniai vaizdiniai, svarbus vaidmuo kompozicijoje tenka švino grafinei linijai – ji sustiprina realistinį piešinį.“

Dailininkui visą laiką rūpėjo vitražo meno likimas. 1999 m. Druskininkuose suorganizavo respublikinę V. K. Jonyno vitražistų konferenciją „Vitražas. Vakar, šiandien, rytoj“. 2015 m. G. Dumčius  subūrė profesionalius Lietuvos vitražistus į simpoziumą „Čiurlionio atspindžiai“, kurio tikslas – kurti stiklo paveikslus Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklai. Šis Druskininkų vitražų simpoziumas tapo tradiciniu, gyvuoja jau dešimtmetį, jame dalyvavo 26 dailininkai, sukūrę 71 projektą.  13-os skirtingų kartų ir braižo dailininkų darbai  papuošė mokyklos interjerą ir dabar vertinami kaip tam tikras XXI a. 2–3 dešimtmečio Lietuvos profesionaliojo vitražo raidos atspindys.

„Džiugu, kad Gintaras Dumčius, būdamas šitaip užimtas administracinėje ir visuomeninėje Druskininkų miesto veikloje, atranda laiko įvairiapusiškai kūrybai. Prisimenu kai kuriuos jo vitražus architektūroje. Vienas pirmųjų buvo Klaipėdos bažnyčioje. Ypač didelį įspūdį paliko vitražas Druskininkų administraciniame pastate (archit. Valdas Gilius), kur žaižaruojantys spalviniai vitražo niuansai atsispindėjo baseino paviršiuje, priedo, baseino didžiulė erdvė turėjo daugiafunkcinę paskirtį. Joje galima buvo rengti pobūvius, uždengiant baseiną. Kaip pedagogas Gintaras turi ir edukacinę patirtį. O gal būtų tikslinga Keller’ių galerijoje išnaudoti tas galimybes – įsteigti pastovią edukacinę vitražo dirbtuvę (namo cokolinėje dalyje yra tam tinkama didžiulė patalpa, kur galima būtų parodyti vitražo kūrybos procesą nuo eskizo, kartono, maketo iki originalo fragmentų)? Suprantama, jei tam užtektų laiko ir noro. Bet kuriuo atveju sveikinu su šia paroda, linkėdama ir toliau rasti dvasinės stiprybės tolesnei tapybos ir vitražo kūrybai (…).  

Nuoširdžiai, Liudvika Keller

p. s. Kokie įdomūs tie gyvenimo vingiai? Kai Gintaras baigė studijas akademijoje, aš pradėjau dėstyti vitražo istoriją. Metams bėgant, suvedė Druskininkai. Panašiai su verslininku Ričardu Malinausku susitikdavom Grūte padiskutuoti apie gyvenimą Amerikoje. Turbūt nei vienas jų tada net nepagalvojo, kad likimas suves Druskininkų administracinėse pareigose. Be abejo, istorijoje liks abiejų veiklos saviti pėdsakai, o Dumčiaus kūryba ir Lietuvos kultūroje. “

Vitražo istorikės, menotyrininkės Liudvikos Keller citatos iš el. žinutės, 2025 m. balandžio 30 d.