Parodos

Paroda „Gražinos Didelytės ekslibrisai: asmenybių tapatybės ženklai“

     2024 m. lapkričio 8 d. 16:00 val.  Druskininkų miesto muziejaus Galerijoje atidaroma paroda „Gražinos Didelytės ekslibrisai: asmenybių tapatybės ženklai“ .

     Ekslibrisas, kadaise užgimęs kaip atpažinimo ženklas asmeninėje knygoje, šiandien įgavo savarankiškos smulkiosios grafikos su dedikacija formą. Šias miniatiūras kuriantys menininkai siekia atspindėti knygos savininko asmenybę ar institucijos veiklą, naudodami ne tik įvairias raiškos priemones ir grafikos technikas, bet ir taikliai pasirinktus įvaizdžius ir simbolius. Juk kurti ekslibrisą – tai tarsi rašyti vizualią novelę.

     Talentinga menininkė grafikė Gražina Didelytė (1938–2007) sukūrė daugiau nei pusę tūkstančio ekslibrisų, skirtų iškilioms Lietuvos bei užsienio asmenybėms ir aukštai įvertintų įvairiuose šalies bei tarptautiniuose konkursuose. Savo iškalbingose grafinėse miniatiūrose menininkė perteikė ne tik pasirinktos asmenybės interesų ratą, veiklą, pasaulėžiūrą, santykį su visuomene, bet dažnai ir būdo bruožus ar dvasinį pasaulį. Kokie žmonės atsidūrė grafikės kūrybiniame akiratyje? Kodėl G. Didelytės ekslibrisai tapo kolekcine vertybe? Kuo jie skiriasi nuo kitų menininkų ekslibrisų? Apie tai ir kalbės parodos kuratorė KAVB Kultūros projektų vadovė Rimantė Tamoliūnienė.

Artūro Makštučio-Maksimiliano skulptūrų ir objektų paroda „Galvos, pusgalviai ir iliuzijos“

„Galvos, pusgalviai ir iliuzijos“ yra12- toji autorinė skulptoriaus Atūro Makštučio- Maksimiliano paroda ir 4- toji Druskininkų mieste.

Šitoje parodoje autorius gilinasi į du pagrindinius žmogaus smegenų tipus: Galvas ir Pusgalvius bei jų veiklos ypatumus. Yra dar ir trečias juos rišantis elemetas – iliuzijos, kurios užpildo trūkstamas vaizduotės jungtis. Parodoje dominuoja ir palaiko kūrybinę atmosferą  pusgalviai ir iliuzijos.

Galvos, deja, pasitaiko labai retai, nebent žiūrovas ją atsineštų su savimi…

Paroda „Galvos, pusgalviai ir iliuzijos“ vyksta Druskininkų miesto muziejaus galerijoje, M.K.Čiurlionio g. 37 . Atidarymas spalio 5 d. 17 val.

Aušros Vaitkūnienės tapybos darbų paroda ,,PRAEITĄ VASARĄ DZŪKIJOJE….”

Rugpjūčio 2 dieną 16:00 val. kviečiame į Aušros Vaitkūninenės tapybos parodos ,,Praeitą vasarą Dzūkijoje…” atidarymą.

,,PRAEITĄ VASARĄ DZŪKIJOJE….”

Šis pavadinimas žiūrovui gali priminti nuostabų filmą: „Praėjusiais metais Marienbade“, (”L’annéederniere a Marienbad”, rež. Alain Resnais) arba ne tokio gražaus, siaubo filmo pavadinimą „Vis dar žinau, ką veikei aną vasarą“ (angl.: ,“I Still Know What You Did Last Summer“, 1998 m.).

Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai, nes tapytojo žvilgsnis kaip ir režisieriaus, lėtai keliauja per formas, apšvietimą, paros kaitą, atrinkdamas ir išryškindamas pasakojimo esmę, esmines gyvenimo manifestacijas ir atmesdamas tai, kas nereikalinga.

Leidžiant vasaras Dzūkijoje, Margionių kaime, aplinkoje galima pastebėti ne tik gražius vaizdus ar motyvus, bet ir gyvenimo trapumą, žydinčių gėlių dramą ar svetimkūnius, įsiterpusius į gamtą. Po išoriniu grožiu kartais slypi egzistencinis siaubas, kuris atsiskleidžia lėto buvimo gamtoje metu.

Tapybos darbuose nėra tikslaus motyvo atkartojimo, tai vaizdiniai ir metaforos, sukurti pasitelkiant stebėtą šviesos kaitą ir jos įtaką spalvos niuansams visos paros metu.

Pristatoma paroda Druskininkų miesto muziejaus galerijoje suformuota iš nedidelio formato tapybos darbų, sukurtų praeitą vasarą Dzūkijoje, Margionių kaime.

Aušra Vaitkūnienė

Be daugybės stipendijų ir apdovanojimų, kuriuos Aušra Vaitkūnienė yra gavusi Lietuvoje, ji taip pat yra gavusi Pollock-Krasner Foundation Inc. (Niujorkas, JAV, 2013 m.) stipendiją kūrybai ir kūrybiniams planams įgyvendinti. Dailininkė aktyviai kuria ir dalyvauja projektuose bei parodose Čikagoje, Berlyne, Hamburge, Budapešte, Barselonoje, taip pat yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos katedros vedėja, profesorė.

Dalyvavo projektinėje parodoje Cecin’est Unealborge, Museum of Local History and Natural Sciences, Jumilla, Spain. 2022 m. Grupinėje parodoje „Vaizdas pridedamas“ Hatingeno miesto muziejuje, Vokietijoje, pristatė didelio formato darbą „Žiemos šviesa“, dedikuotą gimtajam miestui Kaunui. Kūryba pristatyta parodoje 2022 metais „Kaunas–Vilnius: Nuversti kalnus“ MO muziejuje, Vilniuje.  Pamečiui yra surengusi personalinių parodų: „Namai ir žaislai“, 2022 m. Vilniaus rotušėje. 2021 m. „Pripučiamas meno muziejus“ VDA parodų salėje Titanikas. 2020 m. “One Place-Two Worlds” galerijoje Unit1, Londone. 2020 „Folkloras. 4 metų laikai“, galerijoje „Meno Parkas“, Kaunas. Menininkė dalyvavo 2012 m. Liono bienalės satelitinėje parodoje „Resonansas“ (Prancūzija), taip pat Biennale Europienned’Art Contemporain Nime (Prancūzija), 2013 m. NordArt2013, Kunstwerk Carlshutte, Budelsdorfas, Vokietija, taip pat buvo pristatyta 2011 m. projekte „Už baltosios uždangos“ (D. Mikšio projektas), Lietuvos paviljone, 54-ojoje tarptautinėje meno parodoje La Biennale Di Venezia, Venecija, Italija.

Aušra Vaitkūnienė yra menininkė, pedagogė, kuratorė. Ji organizuoja projektus su jaunaisiais menininkais, rašo knygas („Toks gyvenimo kvapas“, 2009, skirta iškiliam dailininkui ir vyrui Arūnui Vaitkūnui (1956-2005); Arūnas Vaitkūnas „Piešiniai“, 2012 m.; 2016 m. „Bloknotas tapytojams“. Taip pat leidžiami jos kūrybos leidiniai, vienas iš pavyzdžių: „Aušra Barzdukaitė – Vaitkūnienė. Keturios istorijos ar daugiau“). Nors A. Vaitkūnienė pirmenybę teikia tapybai, ji sėkmingai dirba ir instaliacijų, objektų meno srityse.

Tapytojos kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno centras (MMC), MO muziejus, Lietuvos Kultūros ministerija, Vilniaus Dailės muziejus, Galerija Meno Parkas, Lippes kraštotyros institutas, (Vokietija), bei privatūs asmenys Lietuvoje, užsienyje.

Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentų ir alumnų darbų paroda „Lieja~si“

~
Kitoj upės pusėj juoda žemė sukosi. Karšta srovė liejosi į rankomis iščiupinėtas formas. Dalykai jungėsi.
~
Prieš metus mes, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentai ir alumnai, drauge su skulptoriumi prof. Petru Mazuru susitikome susipažinti su aliuminio liejimo procesu, medžiagos galimybėmis Mizarų praktikos bazėje. Smulkinom, drėkinom, presavom, formavom, lydėm, pylėm. Grįžom prie šaknų – iš žemės į žemę. Po metų vėl susitinkame Dzūkijoje tęsti kūrybinių jungčių. Nutikusius eksperimentus pristatome grupinėje parodoje „lieja ~ si“.
~
dalyvauja:
~ Aneta Bublytė (g. 1986) – studijuoja skulptūros katedroje VDA. Šiuo metu intensyviai tyrinėja fenomenologiją, socialinius konstruktus, architektūrą ir žmogaus žvilgsnį į gamtą.
„Parodoje eksponuojamas eksperimentas su aliuminiu liejosi intuityviai, vedė noras pajausti medžiagą ir sukurti jai sąlygas iš naujo sustingti laike ir erdvėje. Patirtis įgyta liejimo praktikos metu praplėtė suvokimo ir galimybių lauką, šalia tekantis Nemunas vėl kviečia susitikti.”

~ Greta Grikevičiūtė (g.1985) – baigė skulptūros magistrantūros studijas Vilniaus Dailės Akademijoje. Kūrybai būdingos subtilios, minimalistinės raiškos, instaliatyvus eksperimentavimas, viešumo ir privatumo, intymumo ribų tyrinėjimas, įtampų fiksavimas. Kuria šviesos instaliacijas, inicijuoja ir kuruoja menines situacijas, dalyvauja grupinėse parodose.
„…stebėjau šešėlius forminėje žemėje, joje pirštais skobiau emocijų peizažus. Tą akimirką, kai svilinanti aliuminio šviesa pildė tuštumas, man rodos net nekvėpavau. Skystas metalo spindėjimas greit sustingo žodžiais, kurie virto praeities sakiniais.”

~ Petras Mazuras (g.1949) – skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Nuo ankstyvos jaunystės skulptorių traukia technikos ir technologijų pažinimu grįstas galynėjimasis su gamta. Dėl to jam visąlaik rūpi skulptūros medžiaga, jos apdorojimas ir daromas poveikis. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo lieti bronzą, savo rankomis šlifuoti marmurą ir bazaltą, derinti spalvotus akmenis, naudoti inkrustaciją, eksperimentuoti su sintetinėmis medžiagomis.
„Aluminium – atgal į Žemę”.

~ Šarūnas Tadijošaitis (g.1999) – baigė skulptūros bakalauro studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
„Mano kūryba tai mitologijos, asmeninio naratyvo ir socialinio konteksto sankirtos tyrinėjimo išraiška. Kurdamas skulptūrinius objektus, instaliacijas bei jų istorijas, dažnai siekiu sukurti sakralumo, šventumo, bei dramatizmo emociją. Savo profesinėje praktikoje, didžiąja dalimi esu teatro butaforas, scenografas, lėlininkas, tiesiogiai dalyvauju šios meno formos vidiniuose ir išoriniuose procesuose, todėl teatrališkumas kartais persismelkia manuose kūriniuose. Metalas, plaukai, mediena, virtuvinės plytelės, virvės, dervos, blakstienos, ekranas, garsas, tinkas, lipalas, molis – šiuo laikotarpiu dirbu plačioje medžiagiškumo terpėje, kurią kartais sunku apibrėžti. Ieškodamas ryšių tarp materijų, su jomis ekspermentuodamas siekiu atrasti savitas technologines ir vizualumo galimybes.“

~ Joris Žebrauskas (g. 2002) – studijuoja skulptūros katedroje VDA.
„Užaugau didelėje šeimoje, miesto apsuptyje, nuo vaikystės siekiau ištrūkti iš šurmulio ir atrasti santykį su kūryba, pamirštant aplinkui supantį triukšmą. Gamta stipriai įkvepia mano kūrybą. Žmogaus ir gamtos santykis yra svarbi mano kūrybos dalis. Matomos skulptūros buvo sukurtos mėnesį gyvenant Mizaruose, kitame upės krante matant Druskininkus. Šią vietovę sudaranti gamtos ir žmonių darna atsispindi ir mano kūriniuose.“
~
partneris: Vilniaus dailės akademija

Elmos Šturmaitės akvarelės paroda „Nuotaikų kaita“

Druskininkietė dailininkė Elma Šturmaitė gimė Tauragės rajone, Juodpetrių kaime. Dailės mokslų sėmėsi Šiaulių Pedagoginio instituto Dailės fakultete. 1973 m. atvyko dirbti pedagoginio darbo į Druskininkus, kur jos iniciatyva, subūrus vietos dailininkus, 1978 m. buvo įkurta Vaikų dailės mokykla. Čia E. Šturmaitė tapo dailės mokytoja-eksperte. Nuo 1999 m. dailininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. E. Štrumaitė yra surengusi daugiau nei 40 autorinių parodų. Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Plungės Žemaičių dailės, Seinų muziejai. Keletas darbų yra saugomi ir Druskininkų miesto muziejuje.

Autorė nuo vaikystės artimai bendravusi su gamta, neatsitiktinai pasirinko ir parodos apibūdinimą, ieškodama dialogo su vykstančiais reiškiniais. Kiekvienas žmogus tą patį stebėdamas išgyvena, pastebi, mato skirtingai. Surasti dialogą su didinga gamta nėra paprastas dalykas. Ji išdidi, galinga savo jėga, apimtimi, nenuspėjamais veiksmais, bet ir mylinti, guodžianti, baudžianti. Daug epitetų galima būtų nusakyti šiai Esybei. Ieškant kūriniuose naujų raiškos formų, kaskart tenka sugrįžti prie nepakartojamos gamtos kaitos. Šioje parodoje vieno laikmečio kūriniai, vieno įkvėpimo ir skirtingų nuotaikų išraiška. Kartais tenka ieškoti atsakymo ir gyvenimo realijose, kodėl pasirinktas toks sprendimo būdas. Kuriant pastoviai vyksta savaiminis atsinaujinimas, intuityvus temų atradimas technikoje, medžiagoje, spalvų deriniuose.

Kviečiame Druskininkų miesto muziejaus galerijoje aplankyti Elmos Šturmaitės tapybos darbų parodą „Nuotaikų kaita“.

Verdenės Monikos Valkiūnaitės tapybos paroda „Savanos“

Ringailės Marcinauskaitės tapybos paroda ŽAIDIMAI 2

Alberto Gursko kaligrafijos darbų paroda „Tekstai Lietuvai“

Tarptautinės menininkų rezidencijos paroda „VisualArts Druskininkai 2023: Dainavos istorija, legendos ir šiandiena“

Spalio 6 dieną 16.00 val. kviečiame į tarptautinės menininkų rezidencijos „VisualArts Druskininkai 2023: Dainavos istorija, legendos ir šiandiena“ parodos atidarymą. Parodą bus galima aplankyti iki spalio 19 dienos.

Dailininkui, knygų iliustratoriui, grafikui Kastyčiui Leonui Skromanui – 80

Rugpjūčio 10 dieną 17:00 val. kviečiame į dailininko Kastyčio Leono Skromano parodos atidarymą, skirtą menininko 80-mečiui.

Dailininkas Kastytis Leonas Skromanas gimė 1943 m. rugpjūčio 12 d. Kaune. 1960 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą.
Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus valstybinį dailės institutą, jį baigė 1966 m., įgijo grafiko-knygų iliustratoriaus specialybę.
Nuo 1961 m. dirbo „Vagos“, „Minties“, „Mokslo“ bei kitose leidyklose.
Iš viso apipavidalino bei iliustravo daugiau nei 500 knygų.
1971 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
Atliko interjero darbus restorane „Senieji rūsiai“ Kaune.
1980 m. tapybos darbais papuošė „Stumbro“ restoraną Panevėžyje.
„Gintaro“ restoranui Vilniuje nutapė apie 220 kv. m. drobės.
„Vilniaus“ ir „Trakų“ valgyklai nutapė 16 paveikslų ciklą su Lietuvos pilių atvaizdais.
Jo darbai puošė „Kauko“ kavinę Kaune bei Nemuno žirgyną. Už kūrybinį darbą buvo apdovanotas Lietuvos ir tarptautiniais diplomais.
Dailininkas daug keliavo ir patyrė daugybę nuotykių.
Merkė meškeres Sibiro, Baškirijos, Kamčiatkos upėse, Baikalo ežere.
Keliavo Kirgizijos smėlynais.
Aplankė Kolos pusiasalį.
Likimas lėmė gyventi Sibiro taigoje ir Archangelsko srityje.
Maždaug prieš dvidešimt metų apsigyveno Dzūkijos miškuose, Grybaulios kaime.

Anna Voloshko skulptūrų paroda „Persikūnijimas“

Kviečiame apsilankyti Annos Voloshko (Ukraina, Kijivas) skulptūrų parodoje. Išskirtinės ir unikalios bronzinės Annos Voloshko skulptūros pakylėja širdį ir paliečia sielą. Jų stilius varijuoja nuo ​​steampunk iki modernaus, nuo grotesko iki klasikos – visus Voloshko kūrinius vienija išraiškingas asmenybės jausmas ir animacija. Voloshko kūriniuose jaučiamas nuostabus senoviškumo jausmas, tarsi juose užfiksuotas praėjusių epochų ar laike sustingusių istorijų žavesys. Tiesą sakant, vienas iš pagrindinių Voloshko tikslų savo kūryboje yra vengti to, ką ji laiko beasmeniu, utilitariniu ir technologiškai perpildytu šiuolaikiniu pasauliu, o ieškoti tokių temų, kurios, jos manymu, suteiks energijos, ramybės ir paguodos jos žiūrovams. Voloshko sako, kad nesvarbu, kas nutiktų, jos kūryba atspindi jos patirtį, emocijas ir santykius, taip pat filosofinį požiūrį į pasaulį. Ji nori, kad jos menas padėtų žiūrovams atrasti akimirką, kad jie galėtų vėl susijungti su savimi ir Dievu. Ukrainoje gimusi Voloshko „Art Business News“ buvo pripažinta viena geriausių 2015 m. menininkių, o jos skulptūros buvo ir yra plačiai eksponuojamos bei randamos privačiose kolekcijose visame pasaulyje.

Elmos Šturmaitės tapybos darbų paroda „Gamtos žaismės“

Rolano Stankūno piešinių paroda „Šešėlių žaismas“

Personalinė Valentino Butanavičiaus darbų paroda „Baltų būtis“

Personalinė Valdo Pukevičiaus paroda „Tête à tête“

Valdas Pukevičius

Lietuva / Lithuania

Gimė 1984 metais. 2009 baigė Vilniaus dailės akademiją, magistro laipsnis. Pagal Švietimo mainų paramos fondo programą ERASMUS 2006 stažavosi Hacetepe universitete Ankaroje, Turkijoje; 2009–2010 – Danijos Oderio aukštojoje mokykloje. Nuo 2006 dalyvauja parodose bei simpoziumuose Danijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Turkijoje, Ukrainoje. Nuo 2012 Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Kuria savo įkurtoje studijoje (www.valdasstudio.com).

Born in 1984. He graduated from the Vilnius Academy of Arts (MFA: Ceramics, 2009).

Following the EU Student exchange programme ERASMUS he studied at the Hacettepe University, Ankara, Turkey (2006), and at the Danish Folk High School, Odder (2009–2010). Since 2006 he has participated in exhibitions and symposiums in Denmark, Latvia, Lithuania, Russia,Turkey and Ukraine. He has been a member of the Lithuanian Artists{g Union since 2012. He works at the Vilnius Academy of Arts and also creates in his studio.

Išgyvenome įdomų, keistą, sunkų ir įkvepiantį laikotarpį – pandemiją. Periodą, kuomet smarkiai besisukantis pasaulis buvo sustabdytas. Iš globalių greit tapome lokaliais, iš atvirų daug ir artimai bendraujančių būtybių tapome savo socialiniuose tinkluose besiizoliuojančiais individais.

Šis pasikeitimo momentas, mūsų gyvenimo transformacija, mane labiausiai ir įkvėpė pradėti kurti darbų ciklą „Tête-à-tête“. Lėkštė su dviem akimis pasirinkta kaip žmogaus simbolis. Naudojant daug spalvų, tekstūrų ir paviršiaus reljefo, stengiuosi užfiksuoti kasdienes emocijas ir nuotaikas. Dirbant su kolekcija „Tête-à-tête“, lipdau, dekoruoju, glazūruoju kiekvieną dieną. Tai padeda išlaikyti bendrą stilistiką, bet tuo pat metu kiekviena diena, kuriamiems indams suteikia individualumą, kuriame galime stebėti kiekvienos dienos kitimą.

Visos lėkštės kartu kuria naują darinį – mano (visų mūsų kartu) naują kasdienybės atspindį. Noriu, kad žiūrėdami į šiuos darbus galėtume apžvelgti ir suprasti, kokią didžiulę įtaką mums visiems padarė ši pandemija. Noriu, kad šiame darbe kiekvienas akis į akį pamatytume savo asmenines vidines transformacijas.

We have had an interesting, strange, difficult and inspiring period – a pandemic. The period when the rapidly rotating world was stopped. We have quickly become local from the global, we have become isolated individuals in our social networks from many open and intimate beings.

This moment of change, the transformation of our lives, inspired me the most to start creating the cycle of works „Tête-à-tête“. The plate with two eyes was chosen as a human symbol. Using a lot of colors, textures, and surface relief, I try to capture everyday emotions and moods.

Working with the Tête-à-tête collection, I stick, decorate and glaze every day. It helps to maintain a common style, but at the same time, each day gives the dishes being created an individuality in which we can observe the change of each day. All the plates together create a new derivation – a new reflection of my (all of us together) everyday life. I want us to be able to look at and understand the great impact this pandemic has had on all of us as we look at this work. I want everyone in this work to see our personal inner transformations face to face.

R_ecenzija

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Valdą Pukevičių pažįstu ir stebiu jo kūrybą daugiau kaip dešimt metų ir tikrai žinau, koks jis darbštus, imlus naujovėms, smalsus ir atidus technologiniams procesams.

Personalinę parodą surengti nėra paprasta, reikia sukaupti didelį kiekį parodos vertų eksponatų, o tai tikrai jau nebe pirma Valdo paroda. Jis visada nustebina kokybe ir kiekybe. Ar tai būtų kiek siurrealių botaninių-animalistinių dekolių siautulio kupini paviršiai, ar minimalizuotų formų indai, kurių paviršius džiugina glazūrų įvairove puikiai derančia su kuklių formų ir puikių proporcijų tūriais.

Naujausiuose darbuose, eksponuojamuose šioje parodoje, Valdas Pukevičius koncentruojasi į emociją, kasdienį emocijų bei minčių kismą, santykį su kasdieniu, bet nuolat kintančiu pasauliu, aplinka, santykiu tiek su savo jausmų įvairiapusiška amplitude, tiek ir su emocijomis, kurias teikia “išoriniai” veiksniai, susitikimai bei kiti potyriai. Visa tai menininkas siekia perteikti improvizuodamas bei eksperimentuodamas, tiek su tekstūromis, faktūromis, tiek su spalvomis.

Savo improvizacijų pagrindui Valdas naudoją didelio formato lėkštę, papildyta simboliškomis iškilių „akių burbulų” žymėmis. Tai tarsi koks „trafaretas“, tik pradinė formų užuomina, kuriai buvo lemta tapti įvairiapusiškų spalvų, emocijų, asociacijų, eksperimentų kupinos kolekcijos išeities tašku. Galima tai palyginti su pirminėmis emocijų ženkliukų formomis (pvz. “smile”), kurios dabar jau virtualiose bendruomenėse tapo ištisomis emodzi kolekcijomis ir katalogais. Tête-à-tête su kasdienėm emocijom, sutiktais žmonėmis – toks pagrindinis šios Valdo kolekcijos credo.

Ši paroda yra puikus liudijimas, kad kartais priverstinė saviizoliacija (kalbama apie karantininius laikotarpius) gali būti ir itin paranki kūrėjui. Valdas Pukevičius šiuo laikotarpiu itin susikoncentravo ties naujomis idėjomis bei darbais, kasdien dirbo, kūrė, improvizavo, užsiėmė kaip pats sakė „akla tapyba glazūromis”, štai, dabar ir matome tokį gausų bei intriguojantį rezultatą. Daug eksperimentuodamas su glazūromis, jų spalvomis, tekstūromis, stiklo glazūromis Valdas išgavo nesuskaičiuojamą kiekį vizualių emocijų, kur paviršiai gali priminti tiek akvarelę, tiek vitražą, tiek ekspresyvios tapybos fragmentą.

Nevengiama ir kitų, paviršiaus estetiką kuriamų elementų, aukso, bronzos glazūros, liustro, o ir tų pačių dekolių, papildančių vieno ar kito darbo emocijas, simboliką bei pasakojamas istorijas.

Taigi, Valdas Pukevičius, kad ir sunkiais visiems laikotarpiais nelaukė įkvėpimo „žiūrėdamas į debesis“ (nebent tokia būtų būsimo kūrinio idėja), o kasdien uoliai darbavosi, liejo savo emocijas molio paviršiuose, kurios išdegtos sužibėjo, sužaižaravo ir stebina mus įvairuojančių ženklų ir jausenų kalba.

Tapyba. Lina Beržanskytė Trembo. Simonas Gutauskas

Pirmą kartą Druskininkų miesto muziejaus istorijoje pakviesime parodos atidarymo dalyvius leistis į kelionę per parodų erdves, išsidėsčiusias skirtinguose pastatuose. Gegužės 5 dieną pristatysime vilniečių tapytojų dueto: Simono Gutausko ir Linos Beržanskytės Trembo, – kūrybą. Tegul lieka lankytojams staigmena, kurio menininko parodą pamatys Muziejaus pastate, o kurio – Muziejaus galerijoje. Atvykite, dalyvaukite, susitikite su autoriais,  pasinerkite į dailininkų kūrybos pasaulį. Jūsų lauksime Druskininkų miesto muziejuje gegužės 5 d. 16:00 val.

Trumpai apie autorius

Lina Beržanskytė Trembo

Dailininkės Linos Beržanskytės Trembo paveikslų išskirtinumas – įspūdis, tarsi pro ploną šydą matytum kažką labai pažįstamo, bet tuo pačiu naujo. Kažką lengvo kaip baltas debesėlis ir tuo pačiu sunkaus kaip rudens naktų rasa.

Šios menininkės kūriniai mus užlieja ne tik vaizdu, spalvomis, bet, rodos, ir kvapais, ir skoniu.

Pati dailininkė, surengusi parodų ir Vokietijoje, kur yra gyvenusi, ir Lietuvoje, apie savo darbus sako:
„Atrodo, kad man per linijos elastingumą ir vitališkumą, spalvų šėlsmą, pavyksta pagauti akimirkos ir Amžinosios paslapties sąsają ir geriausia tai atsiskleidžia per dar nepažintą viziją ir neištirtų troškimų žavesį.“

Simonas Gutauskas

Energinga tapybos maniera pasižymintis dailininkas dirba ne tik tapybos, bet ir vitražo srityje, sako, kad mėgstamiausia jo technika – tempera.

Dailininkas daug dėmesio skiria potėpio kryptingumui, todėl paveikslus galima ne tik apžiūrėti, bet ir pajusti juos erdvėje, apčiuopti. S. Gutauskas tapo šviesiomis, skaisčiomis spalvomis, atskleidžia paveikslo nuotaiką per šviesą.

Dailininko darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, JAV, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, yra surengęs per 30 personalinių parodų Lietuvoje. 

Paroda „Lietuva ir Kazachstanas. Žvilgsnis iš toli“

Romualdo Balinsko personalinė tapybos darbų paroda „Ecce homo“

Kovo 22 d. 16:00 val. kviečiame į Romualdo Balinsko personalinės tapybos darbų parodos „Ecce homo“ atidarymą.

Vienos dienos paroda „Paribys kaip erdvė 2022“

Kovo 19 d. 16.00 val. kviečiame į vienos dienos parodą „Paribys kaip erdvė 2022“.

Labirintas

Laikinosios menininkų rezidencijos „Visualarts Druskininkai“ (2021-09-28–2021-10-08) paroda „Labirintas“. „VisualArts Druskininkai“ – laikinoji menininkų rezidencija, kasmet atverianti duris Lietuvos ir užsienio menininkams Dzūkijoje. Kūrybinės stovyklos, kūrybos apžvalgų, menininkų diskusijų, performansų organizatorius Saulius Rudzikas šiais metais (nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki spalio 8 d.) dailininkus kvietė kurti tema „Labirintas“. Kiekvienas rezidencijos dalyvis atskleidė, kaip šią sąvoką supranta, apmąsto, o jų mintis filmavimo kamera užfiksavo renginio kuratorė Erika Drungytė. Rezidentai turėjo galimybę aplankyti įvairias Pietų Lietuvos vietoves: kaimus, miestelius, gamtos paminklus, muziejus, kurti prie molbertų lauke ar studijose, vakarais susipažinti su kolegų darbais projektoriaus ekrane.

Parodos metu buvo pristatytas filmas ir performansas „Labirintas“.

Projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Druskininkų miesto muziejus, kaimo turizmo sodyba „Bilsas“.

Parodą bus galima apžiūrėti iki spalio 28 d.

Martino Jankaus tapybos paroda „Paskutinės vasaros dienos“

Vidiniai Martino Jankaus peizažai

Martinas Jankus – tapytojas, jau daugelį metų kultivuojantis būtent peizažą; tačiau jo drobėse nerasime žalių lankų, virpančių rudeniškų medžių lapų, miškų ar upių – to, kas įprastai asocijuojama su peizažine tapyba. Šie peizažai – tokie, kurių motyvų tenka ieškoti, surasti ir atpažinti savyje. Tiksliau sakant, tai vidiniai gamtovaizdžiai, atspindintys emocinę būseną – o drauge turintys labai konkrečius realius prototipus. Sunkūs klampūs potėpiai formuoja vaizdą: rudas ar tamsiai vyšnines kalvas, gelsvą dangų ar tamsiai žalius kauburius. Ochra ir raudonis alsuoja pro potėpius ir dažų plotus, degdami karščiu – kaip žėruojanti ugnikalnio lava, padengta pelenais. Tamsiai rudi, rusvi, juodai raudoni, įvairių atspalvių oranžiniai, geltoni, rausvai violetiniai – tai blyškūs, tai intensyvūs plėmai – šliaužioja po paveikslų plokštumas, sukurdami tiek potėpių, tiek ir dėmių slinktis.

Martino Jankaus tapyba sunki – ne emociškai, fiziškai. Pastoziška, masyvi, paveiksluose augmenijos plotai ar žemės grumstai susilieja į tankius gumulus, regisi, matai, kaip teptukas stumdo juos po drobę. Sunkiai stumdo. Sunkus dangus, kurį retkarčiais nušviečia rausvai violetinė saulėlydžio ar saulėtekio šviesa. Sunkus reljefas, kuriame pagrindinė emocinė būsena – vienatvė, o pagrindinė melodija – tyla.

Tamsi žemė, ant kurios visa augmenija jau sudūlėjo, belaukiant žiemos, tamsūs kalnai, kuriami spalva, o ne tūriu, dangus, probėgšmais švystelintis pro tamsių medžių šešėlius, blanki taupi gruodžio šviesa – kiek visa tai realu? Tiek, kiek sugebame atpažinti. Tiek, kiek tapyti plotai atkuria mūsų viduje esančius gamtovaizdžius, kuriuos galime matyti tik mes patys. Ir vis dėl to. Martino Jankaus peizažai – asmeniški ir universalūs, nes priverčia atpažinti tą pačią tylą ir vienatvę, kurią dažnai slepiame toliausiame užkaboryje net nuo pačių savęs. Visą laiką, o ne tik paskutinėmis vasaros dienomis, nors ir jomis taip pat.

Teksto autorė menotyrininkė Jurgita Ludavičienė

Paroda „Gėlė iš atviruko“ dailininkui Rimantui Laniauskui (1937–2014) atminti

Liepos 23 d. 15.00 valandą kviečiame Druskininkų miesto muziejaus galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 37) prisiminti dailininką Rimantą Laniauską ir aplankyti jo darbų parodą „Gėlė iš atviruko“ bei pasiklausyti paskaitos apie Lietuvos Išeivijos dailę. Pranešimą skaitys lektorius VDA doc., dailininkas Židrūnas Mirinavičius. Paroda veiks iki rugpjūčio 25 d. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. 

„Kosmonautų gatvė“ Artūro Maksimiliano-Makštučio skulptūrų paroda

Birželio 26 dieną 15.00 val. Druskininkų miesto muziejaus galerija (M.K.Čiurlionio g. 37) kviečia į Artūro Makštučio-Maksimiliano skulptūrų parodos „Kosmonautų gatvė“ atidarymą. Paroda veiks iki liepos 17 d.

Z. Jurevičiaus paroda „Kelionės pradžia“

Kviečiame į druskininkiečio dailininko Z. Jurevičiaus parodą „Kelionės pradžia“. Paroda veiks iki birželio 25 d.

Druskininkų vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ 2015–2020 m. sukurtų vitražų projektų paroda

Druskininkai jau nuo 1999 m. siekia save įtvirtinti kaip vitražo dailininkų kasmetinio susitikimo vietą, kada Druskininkuose buvo suorganizuota konferencija „Vitražas. Vakar, šiandien, rytoj“. Kurortas pagrįstai gali save vadinti stiklo paveikslų miestu: Druskininkuose brendo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genijus, jame po gyvenimo egzilyje žymus pasaulyje dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas įkūrė savo kūrybinio palikimo galeriją. Kurorte palyginti nemažai kūrinių yra sukūrę įžymūs vitražininkai: Kazimieras Morkūnas, Antanas Garbauskas, Algirdas Dovydėnas, Konstantinas Šatūnas, Eglė Valiūtė ir kt. Jų visuomeniniuose pastatuose sukurti vitražai – dabar puiki edukacinė ekspozicija, studijuojantiems profesionalųjį meną. Pirmieji žingsniai, įtvirtinantys šią tradiciją buvo jau šešerius metus iš eilės vykstantys vitražo simpoziumai „Čiurlionio atspindžiai“, kurių rezultatas – papuošti 9 Druskininkų Čiurlionio meno mokyklos holo langai. Renginys – vitražo atidengimas būna ypač simbolinis: pasirinkta M.K.Čiurlionio gimtadienio diena. Kasmet projekto metu sukurtais vitražais papildyta nuolatinė vitražo ekspozicija Meno mokykloje padeda ugdyti kultūrinį meninį augančios kartos skonį, domėtis vitražo menu. Profesionalų sukurti kūriniai suteikė naujos estetinės kokybės mokymosi aplinkai, kuri tuo pačiu metu yra puiki šių dienų profesionaliojo meno kūrinių ekspozicija. Ši ekspozicija yra įtraukta į nacionalinio M.K.Čiurlionio kultūros kelio lankytinų objektų sąrašą.

Šioje parodoje eksponuojami Druskininkų vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ 2015–2020 m. visų dalyvių sukurti vitražų projektai. Per šį laikotarpį dalyvavo 16 autorių kurie pateikė 33 projektus. Iš Druskininkų simpoziumuose dalyvavusių profesionalių dailininkų projektų buvo atrinkti ir realizuoti šie kūriniai: 2015 m. – Eimučio Markūno „Parafrazės su Čiurlioniu“ ir Editos Utarienės „Atspindžiai / vasaros simfonija – 2015“; 2016 m. – Eglės Rakauskaitės „Čiurlionio atspindžiai“; 2017 m. – Rimvydo Mulevičiaus „Origami virš Nemuno“ ir Nerijaus Baublio „Gyvybė iš žemės gelmių“; 2018 m. – Vinco Matonio „Čiurlionio atspindžiai Druskininkuose“; 2019 m. – Igno Meidaus „Pasaulio vizija. Variantas Nr.4“ ir Židrūno Mirinavičiaus „Laiškai Sofijai“; 2020 m. – Gintaro Kraujelio „Čiurlionio obelis“.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis dažniausiai plačiajai visuomenei pristatomas ir žinomas kaip tautiškosios muzikos kūrėjas ir naujosios dailės krypties pasaulyje atstovas. Nors kiek išprusęs lietuvis be vargo gali išvardyti tapybos darbų pavadinimus ar ciklus bei stambiuosius muzikos kūrinius. Deja, tik nedaugelis žino, kad Čiurlionis kūrė ir vitražų projektus, kuriuos menininkas sukūrė 1904–1906 m., studijuodamas Varšuvos dailės mokykloje. Kai kurie darbai iš šių projektų visuomenei žinomi kaip tapybos darbai. Čiurlionio vardas Druskininkus įpareigoja  profesionaliojo meno priemonėmis skleisti ir populiarinti Čiurlionio vardą ir kūrybą druskininkiečiams ir kurorto svečiams; propaguoti šiuolaikinių profesionalių vitražo autorių darbus, skirtus M.K.Čiurlioniui, artimus jam savo dvasia; siekti, kad Druskininkų krašto moksleiviai apie didįjį menininką M.K.Čiurlionį sužinotų kuo daugiau – klausytųsi ir geriau pažintų jį kaip dailininką, muziką, rašytoją, fotografą ir vitražininką. Video pristatymas čia: https://www.facebook.com/Druskininkumiestomuziejus/videos/2525206851107245

Arvydo Kumpio Japonijos fotografijų paroda ,,(Ne)nostalgiškas ruduo“

Parodos atidarymas: 2020 m. spalio 10 d. 16:00 val.

Ruduo nebūtinai turi ruduoti. Jis gali būti geltonas, raudonas, žalias. Ypač Japonijoje – šalyje, kurioje metų laikų kaitai yra suteikiama išskirtinė svarba, įvairiaspalvis ruduo įtraukia ne tik savo išraiškingumu, bet ir žmonių pagarba jam. Gėrėjimasis spalvomis, parkų, sodų bei šventyklų lankymas verčia ir pavienius nevietinius stabtelti. O sustojus pamąstyti.

Apžiūrėkite parodą bei atsakykite patys sau, kiek šiuose vaizduose nostalgijos, o kiek – gamtos šventės, ramybės ir pasiruošimo kasmetiniam, nenutrūkstančiam ciklui.

Paroda veiks iki 2020 m. lapkričio 8 d.

Sauliaus Rudziko paveikslų ir piešinių paroda ,,Atsakymas rudenio vieversiui“

Parodos atidarymas: 2020 m. rugpjūčio 19 d. 17:30 val.

Paroda veiks iki 2020 m. spalio 9 d.

Tapybos ir piešinių serijos „Atsakymas rudenio vieversiui“ idėja Sauliui Rudzikui gimė bendraujant su kompozitoriumi Kęstučiu Bieliuku, prieš 7 metus patyrusiu insultą ir netekusiu galimybės kurti muziką prie fortepijono. Kompozitoriaus kūriniai, kurių ne kartą klausydavosi dailininkas, ėmė skambėti naujai ir net visiškai kitaip, kai sužinojo apie Kęstutį ištikusią nelaimę.

Didelio formato (200×120) tapybos darbai ir piešiniai ant popieriaus, kuriuos S. Rudzikas sukūrė pagal K. Bieliuko kompozicijas fortepijonui, yra ne tik pokalbis su bičiuliu, bet ir sumanymo prisidėti prie kūrėjų bendravimo ir bendradarbiavimo įgyvendinimas, bendrystės bei solidarumo išsakymas. Tai pastanga apmąstyti menininko ar tiesiog atskirtį išgyvenančio žmogaus vietą visuomenėje, „rasti“ vieversį – viltį ir tikėjimą – ne tik pavasario, bet ir rudens danguje.

E. Jaskelevičiūtės personalinė paroda ,,Simbiozė“

Parodos atidarymas: 2020 m. liepos 21 d. 17:30 val.

Paroda veiks iki 2020 m. rugpjūčio 19 d.

Simbiozė (gr. symbiosis – sugyvenimas), artimas ir dažnai ilgalaikis dviejų arba daugiau skirtingų rūšių organizmų sugyvenimas. Simbiotinių ryšių formų yra daug, šiems tapybos darbams paaiškinti labiausiai tinkamas mutualistinių ryšių apibūdinimas, tai yra kai du ar daugiau organizmų sugyvena kartu vienas kitam teikdami naudos.

Tapybos darbai turi tą patį bendrą motyvą – besijungiančius tinklus. Jie nurodo į tarpusavio ryšių jungtis ir iš to augančią kūrybą. Šie tinklai yra panašūs į dirvožemyje esančią grybieną. Ji šakota, vamzdinių gijų, vadinamų hifais masė, kuri perneša maistingas medžiagas grybams ir padeda sėkmingai jiems augti. Grybiena sukuria humusingą dirvožemį visame žemės masyve ir yra svarbi ekosistemos dalis. Su kiekvienu žingsniu ant vejos, ar miško paklotės mes vaikštome po šias dideles, jautrias ląstelių membranas, kurios tinklai jungiasi tarpusavyje, komunikuoja ir perduoda naudingas maisto medžiagas kitiems žemės gyventojams.

Panašius tinklus galima pamatyti ir žvelgiant į žemę iš kosmose esančio palydovo – besijungiantys tarpusavyje upių ir kelių tinklai leidžia žmonėms bendradarbiauti. Tapyboje esantys reljefiniai tinklai atsirado tepant įvairias medžiagas ant drobės ir jas kaitinant atvira liepsna. Pasiekus tam tikrą temperatūrą medžiagos atsiskyrė viena nuo kitos ir kaip upė pradėjo tekėti sava vaga, sėkmingai rasdama sau kelią. Tai nurodo į simbiotinius ryšius tarp dviejų medžiagų.

Šis veiksmas apibūdina žmogaus kasdienybę – tekėti sava vaga nesipriešinant srovei ir kurti naujus kelius atsižvelgiant į aplinkoje jau esančius.

,,Keliaujantys muzikantai“

Parodos atidarymas: 2020 m. birželio 20 d. 15:00 val.

Paroda veiks iki 2020 m. liepos 21 d.

Paroda, pristatanti trijų Leipcigo aplinkos sujungtų kompozitorių – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Claros Schumann ir Edvardo Griego kelionių maršrutus ir kasdienybę, šį pavasarį ir vasarą džiugins net devynių Lietuvos miestų gyventojus. Keliaujanti paroda apie keliaujančius muzikus – tokį neeilinį kultūrinį įspūdį paruošė tarptautiniame projekte „Europos muzikos takai“ ir nacionaliniame kultūros kelio projekte „Čiurlionio kelias“ dalyvaujantys M. K. Čiurlionio namai.

Nuo kovo iki liepos mėnesio ji bus pristatoma Varėnos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Plungės traukinių stotyse, nes traukinių stotis – vieta, kurioje prasidėdavo ir pasibaigdavo daugelis XIX a. – XX a. pr. menininkų kelionių. Būtent todėl ši paroda pasitiks traukiniais keliaujančius žmones. Taip pat ją pamatys ir Druskininkų, Rietavo ir Palangos gyventojai bei šių miestų svečiai. Parodų atidarymus lydės ir meninė programa „Štai, Čiurlionis!“, kurios metu keliaujančių muzikų ir M.K. Čiurlionio amžininkų kūrinius atliks pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, o aktorius Ridas Jasiulionis dalinsis pačių menininkų ir jų artimųjų prisiminimais apie kelionių kasdienybę.

„Ši paroda siekia per trijų muzikų – E. Griego, M. K. Čiurlionio ir Cl. Schumann – istorijas supažindinti žiūrovą su tuo, kaip XIX a. žmonės keliavo. Šiandien sunku ir įsivaizduoti, kad nuo Bergeno iki Oslo Griegas koncertuoti keliavo savaitę. Paroda iliustruoja, kokios sudėtingos kartais galėjo būti kelionės pas klausytojus. Taip pat labai įdomu, kad lygindami trijų muzikų kelionių maršrutus, suprantame, kiek nemažai iš tiesų keliavo, pamatė ir M. K. Čiurlionis”, – pasakoja M. K. Čiurlionio namų vadovas, pianistas Rokas Zubovas.

Nuo kelioninių lagaminų, iki prisiminimų iš kelionių dienoraščių – visa tai galės išvysti šios keliaujančios parodos lankytojai. Paroda anksčiau jau buvo pristatyta Vokietijoje, o vėliau savo kelionę tęs ir Norvegijoje. Ši paroda Lietuvoje keliaus ir per visus Čiurlionio kelio miestus, glaudžiai bendradarbiaudama su Lietuvos geležinkeliais bei Čiurlionio kelio partneriais Varėnos, Druskininkų, Vilniaus, Kauno, Plungės, Rietavo ir Palangos savivaldybėse.

A. Varno ,,Portretai“

Parodos atidarymas: 2020 m. vasario 6 d. 15:00 val.

Paroda veiks iki 2020 m. birželio 20 d.

Parodoje eksponuojami Adomo Varno (1879 – 1979) sukurti įžymių lietuvių portretai, kurie savo gyvenimo darbus skyrė Nepriklausomos Lietuvos idėjai. Druskininkų miesto muziejui juos padovanojo Muziejaus bičiuliai Domas ir Snieguolė Akstinai. Šalia kiekvienam lietuviui pažįstamų didžių tautos asmenybių: Strazdelio, S. Daukanto, Maironio, A. Baranausko, M. Valančiaus, V. Kudirkos, M. K. Čiurlionio, Žemaitės portretų, lygia greta pastatomi žmonės, kurie toli nuo Lietuvos, egzilyje, toliau puoselėjo Vasario 16 – osios idealus, savo kasdiene veikla įrodė neblėstantį tikėjimą Laisve ir Nepriklausomos Lietuvos ateitimi. Tai – įžymūs dvasininkai: lazdijiškis kun. I. Albavičius, kun. J. Švagždys, rašytojai: J. Jankus, ,,tautos dainiumi“ tituluojamas B. Brazdžionis, kun. M. Vaitkus, įžymūs visuomeninkai: Vlado Putvinskio dukra Putvytė – Mantautienė, Moterų šaulių sąjungos ir visuomenės veikėja; karininkas Mantautas ir kiti. Visi jie – Bostono ,,Lietuvių enciklopedijos“ herojai. Jų kūryba ir rašto darbai sudaro didelę lietuvių išeivių leidinių bibliografijos dalį. Tokia biblioteka, patekusi kartu su P. Viščinio kolekcija, saugoma ir šio Muziejaus fonduose.

Paroda yra įdomi ir kaip Adomo Varno kūrybos reprezentacija. 1957 m. tėvų jėzuitų Čikagoje leistame žurnale ,,Laiškai lietuviams“ rašė jo redaktorius Juozas Vaišnys, S.J.: ,,Jeigu Basanavičių mes vadiname Lietuvos patriarchu, Jablonskį – kalbos tėvu, o Maironį – tautos dainiumi, tai Varną turime pavadinti lietuvių tautos dailės tėvu ir patriarchu“. Jam pritaria ir dailininkas V. K. Jonynas: ,,Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas yra reta mūsų senosios menininkų kartos asmenybė. Jis sunkųjį mūsų tautos prisikėlimo, o taip pat atstatymo metą nebuvo jaunuolis be širdies ir dailininkas be pareigos. Priešingai, jį mes randame visose mūsų gyvenimo momento sukrėtimo valandose, pasirengusį ne tik patarti, bet ir patį dirbant darbą, kuris tuo metu atrodė būtinas. Ši jo būdo savybė dailininką Adomą Varną įrašo mūsų istorijos lapuose ne tik kaip didįjį mūsų vyresniosios kartos kūrėją, jaunesnės kartos auklėtoją ir mokytoją, bet taip pat kaip nepamainomą visuomenininką, nudirbusį tokį darbą, kad kiekvienos iš šių sričių atskirai jau pakaktų nusipelnyti savosios tautos dėkingumui.“

Adomo Varno (1879 – 1979) jaunystė sutapo su lietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo kilimo metais. Baigęs vidurinį mokslą Mintaujos gimnazijoje ir Kauno Kunigų Seminarijoje. A. Varnas studijavo meną Petrapilyje, Krokuvoje ir Ženevoje. Po to dar lankėsi Italijoje ir studijavo dailės kūrinius Florencijos, Romos, Neapolio, ir Palermo meno muziejuose. Piešti jis pradėjo, dar kunigu seminarijoje tebebūdamas, bet su rimtesniais kūriniais pasirodė 1905 m. (,,Dailininkas ir elgeta“). Kiti žymesnieji jo tapybos darbai: ,,Dailininkas ir gamtininkas“, ,,Bangose“ (1911 m.), ,,Vienuolė“, ,,Vilnius po audros“. Galbūt labiausiai Varno mėgiama tapybos šaka – portretas. Jis yra nupiešęs daugybę portretų, tarp kurių paminėtini: Bronislovo Pilsudskio, Jablonskio, Baltrušaičio, Krupavičiaus. Paskutinis jo žymesnis kūrinys yra ,,Mindaugo karūnavimas“. A. Varnas yra dalyvavęs su savo kūriniais įvairiose dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje: Kaune, Marijampolėje, savo gimtajame Joniškyje, Rygoje, Poznanėje, Zapokanėje, Clevelande, Čikagoje. Mokytojavo Voroneže ir Vilniuje.

Dailininkas skaudžiai išgyveno tėvynės praradimą, kai karui baigiantis teko trauktis į Vakarus, bet ir tremtyje jis surado jėgų prasmingai gyventi ir kurti. Adomas Varnas išėjo iš gyvenimo sulaukęs šimto su puse metų, sukūręs apie 1000 kūrinių, dar surengęs savo šimtųjų gimimo metinių parodą, per kurios atidarymą pareiškė pranašišką įsitikinimą, kad netrukus Lietuva atgaus Nepriklausomybę.

2018 m. Druskininkų miesto muziejus iniciavo ir įvykdė Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuotą restauravimo projektą ,,Druskininkų miesto muziejaus dailės rinkinio eksponatų – A. Varno piešinių ir litografijų – restauravimas“. Visą A. Varno kūrinių rinkinį restauravo meno kūrinių ant popieriaus aukščiausios restauracinės kategorijos restauratorė Rytė Šimaitė.

Šaltinis ,,Druskininkų miesto muziejus“